Skaitykla

Nors lietuvių kalba mūsų mokiniams yra gimtoji ir tarsi turėtų būti pati svarbiausia, tenka pastebėti, kad kuo toliau, tuo prasčiau jie ją moka. To priežastys - didelę jų gyvenimo dalį užimančios išmaniosios technologijos, kuriose dominuoja užsienio - anglų - kalba, nenoras skaityti knygas ar kitaip dvasiškai tobulėti. Tad lituanistams tokiomis nelengvomis sąlygomis reikia mokyti mūsų jaunąją kartą gimtosios kalbos, kalbėti apie jos grožį, ypatingumą, įkvėpti ja domėtis, ją taisyklingai vartoti.

Bet viskas yra įmanoma. Nuo ko reikia pradėti? Labai svarbus mokiniui jo raštingumo siaurąja ir plačiąja prasme lygis. Jo pagrindai dedami pradinėse klasėse. O į pradinę mokyklą, pageidautina, jog vaikas ateitų mokėdamas skaityti. Tada jam bus daug lengviau žengti gimtosios (lietuvių) kalbos mokymosi keliu. Raštingumo siaurąja prasme (rašybos dalykų) mokymas labai svarbus 5-8 klasėse, kai mokomasi pagrindinių rašybos taisyklių. Svarbu kuo daugiau su mokiniais rašyti (beje, tenka pastebėti, kad rašyti diktantus jie visai mėgsta - naudokimės tuo). Svarbus ir knygų ar jų ištraukų skaitymas - jaunesnėse klasėse netgi garsiai. Labiau įsigilinama į tekstą, mokomasi taisyklingos tarties (o nuo jos priklauso ir rašybos įgūdžiai).

Taigi kelionė į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį gali būti įdomi, patraukli, tik reikia pasirinkti kelią, kuris ne atgrasytų nuo šio mokomojo dalyko, o kaip tik vis domintų ir trauktų.

Aišku, šiuolaikiniams mokiniams labai svarbus vaizdumas. Be to neišsiversime. Naudokimės išmaniosiomis technologijomis, interneto svetainėmis, skirtomis lietuvių kalbos mokymui(si) - tik tai darykime saikingai, tikslingai. Beje, ir šiuolaikiniai, naujausi vadovėliai (tarkim, „Šviesos“ leidyklos, „Horizontų“ serijos) pakankamai ryškūs, spalvingi ir patrauklūs mokiniams. O ir kitų mokymo(si) priemonių turime daug - pratybos, testų rinkiniai, įvairūs ištekliai internete. Tik padėkime mokiniams atsirinkti, kas išties vertinga, labiausiai tinka.

Mokytojo - patarėjo, pagalbininko - visada reikia ir reikės šalia. Jis turėtų ne tik mokyti, bet ir būti pavyzdžiu, motyvuoti, įkvėpti mokytis. Taip, šiandien ir mokytojams, ir mokiniams įtampą kelia vis nauji iššūkiai - besikeičiantys mokymo(si) programos, baigiamųjų egzaminų pobūdis. Bet yra ir teigiamų pokyčių - sumažėjo privalomų literatūros autorių kiekis (tai ypač aktualu vyresniems mokiniams bei jų mokytojams), tad į skaitomus, analizuojamus kūrinius galima labiau gilintis, geriau juos suprasti. Taigi kelionė į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį gali būti įdomi, patraukli, tik reikia pasirinkti kelią, kuris ne atgrasytų nuo šio mokomojo dalyko, o kaip tik vis domintų ir trauktų.